Henrikas Kebeikis                                         Pašto ženklai, aplenkę laiką.

        Jokiame kataloge neužfiksuoti, 1916 metais Paryžiuje ir 1917 metais Šveicarijoje spausdinti pašto ženklų prototipai su užrašu “Lietuva”. Galima teigti, kad jie aplenkė Lietuvos nepriklausomybę. Paryžiuje išleisti ženklai (lipinukai) – tai patys rečiausi ir pirmutiniai Lietuvos pašto ženklų prototipai. Yra žinoma, kad Amerikoje Balzeko Lietuvių Muziejuje yra vienas keturblokis; Floridoje filatelistas Kreivėnas turi vieną ženklą ir visas lapas (30 ženklai) pas parodos autorių. Nepatikslintais duomenimis Šveicarijos filatelistas aukcione 1996 metais nusipirko visą lapą.  Šie pašto ženklų prototipai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą. Rengdamiesi spausdinti šiuos pašto ženklus J.Gabrys ir V.Daumantas susidūrė su sunkiai “įkandama” problema. Norint šiuos pašto ženklus klijuoti ant vokų, pagal pašto reikalavimus reikėjo išspausdinti ir jų nominalą. Kadangi dar nebuvo Lietuvos kaip valstybės, be abejo, nebuvo žinoma, kokie bus pinigai. 1917 metais Šveicarijoje J. Gabrio spausdintus ženklus ant voko klijuoti Šveicarijos paštas neleido, nes ant ženklo nominalas 25 centų valstybės, kuri dar neegzistuoja. Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta klijuoti greta kitų šalių pašto ženklų. “Ant siunčiamo laiško mėginkim klijuoti Vytį. Tada žinosim, kaip atrodys būsimas Lietuvos pašto ženklas” – laiške žinomam to meto Lietuvos veikėjui P. Klimui rašė J. Gabrys.

 

 

 

 

Anapilin iškeliavusio žinomo filatelisto Liudo Kairio iš Čikagos kolekcijoje buvo atvirlaiškis su Vyčio ženklu siųsto iš Romos (Italija) į Ameriką laikračio “Darbininkas” redakcijai. Greta itališko pašto ženklo priklijuotas Lietuvos Vyčio ženklas. “Balsas šaukiantis iš Rymo. Vyrai, gana tų ginčų. Šaukite Seimą. Jis dabar reikalingas. Paskum gali būti per vėlų!”  - rašė jo autorius kunigas Tomas Žilinskas. Šiuo metu šio atvirlaiškio likimas nežinomas. To meto vokai su šiuo lietuviško pašto ženklo prototipu – didžiulė retenybė. Užsienyje veikė įvairios lietuviškos draugijos. 1911 metais Paryžiuje veikusio Lietuvių susivienijimo išleistas vokas, ant kurio užrašytas Lietuvos vardas, 1915 metais Šveicarijoje lietuvių draugija leido vokus ant kurių buvo užrašyta LIETUVA. Tai rodo, kad iki 1918 metų vasario 16 – osios nepriklausomybės akto paskelbimo užsienyje jau buvo ruošiama dirva.

            Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Šveicarijoje veikė kelios lietuvių draugijos bei organizacijos. Friburge grupelei lietuvių kilo drąsi mintis pabandyti atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1916 metų gegužės 30 – birželio 4 dienomis Pirmojoje Lozanos (Šveicarija) konferencijoje buvo pasisakyta už visišką Lietuvos nepriklausomybę. Informacijos biuras svarstė klausimą, koks turėtų būti atsikuriančios Lietuvos įvaizdis, iškilo šalies žemėlapio bei pirmojo pašto ženklo reikalingumas.

           Beveik du šimtmečius Lietuvos sienos nebuvo žymimos jokiame pasaulio žemėlapyje, vietovardžiai buvo rašomi lenkų, vokiečių bei rusų kalbomis. Šis titaniškas darbas buvo patikėtas J.Gabriui bei V. Daumantui, kurie parengė ir išspausdino Lietuvos žemėlapį su istorinėmis teritorinėmis ribomis nuo karaliaus Mindaugo valdymo metų bei pašto ženklo prototipą.

             Pirmą kartą teko kurti ne tik Lietuvos žemėlapį, bet ir herbą bei vėliavos spalvas. Šiuo J. Gabrio bei V. Daumanto žemėlapiu atsikūrusios Lietuvos politikams teko naudotis nustatant Lietuvos sienas su kaimyninėmis šalimis. Šį žemėlapį išleido Lietuvių Informacijos Biuras, remiamas JAV ir kitur veikiančių pagrindinių lietuvių organizacijų.

 

 

       

 

 

Originalas 1: 1 500 000 mastelio, spalvotas. Pakraščiuose septyni nedideli žemėlapiai, vaizduojantieji Lietuvą įvairiais laikotarpiais. Pagrindiniai lietuvių apgyvendinti plotai atžymėti raudonai. Brūkšneliais – toliausiai Lietuvai siekiami kraštai. Šiaurėje jie eina pro Pskovą (įrašyta lietuviškai Plėškava), ties pernava (estiškai Parnu) siekia Baltijos jūrą. Rytuose pro Velikije Luki, Lietuvos pusėje Nevel, Polock, Minsk, Igumen, Sluck. Pietuose Pinsk, Kobrin, Lietuvos Brasta. Vakaruose Lietuvos pusėje Bėlsk, Lomža, Thorn ir Vyslos upe pro Graudenz, Marienwerder, Lietuvos pusėje lieka Marienburg ir Danzig (įrašyta Giedainys).

             J.Gabrio žemėlapyje Nr. 1 lietuviai 1914 m. Siekta vienos valstybės su latviais, prūsais. Tokia pat spalva – raudonai – pažymėta Šveicarija. Žemėlapyje Nr. 2 lietuvių gentys seniau. Tvėrės apylinkėse stambi lietuvių jungtis. Kas tyrinėjo tose srityse gyvenančius? Kaip dabar jie kalba, šoka, dainuoja, kokie jų papročiai? Vakaruose siekiamas Dancigas (įrašytas Gedanum). Šiaurėje Peipuso ežeras ir Pskovo miestas, kurį vadina Plėškavą, o apylinkes Plescovia. Kaip žinome, 1265 m. į Plėškavą (Pskovą) atvykę apsikrikštijo apie 300 lietuvių. Gediminas globojo Maskvos nekenčiamus pskoviečius, naugardiečius, smolenskiečius. Konstancos susirinkime 1416 m. popiežius Martynas V paskyrė Vytautą Didįjį ir Jogailą apaštališkais vikarais Naugardo ir Pskovo srityse. Žemėlapyje Nr. 6 J. Gabrys nubraižė Lietuvą Vytauto Didžiojo laiku. Palyginus lengva įsitikinti, kad Lietuva buvo galybė Europoje. Tada Rusijos dar nebuvo. Žemėlapyje Nr. 7  J. Gabrys parodo Lietuvą prieš 1772 m. Lietuvos padalinimą. Savo Lietuvos žemėlapyje Eželio salą įtraukė lietuviškon orbiton, nors tai estų žemė ir jų sala Saaremaa 2710 km² ploto, 95 km ilgio. Kodėl Lietuva davėsi naikinama? Tai sopulinga tema, kurią reikia atsargiai ir istoriškai nagrinėti.

             Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje kūrėsi naujos valstybės, tarp kurių buvo ir Lietuva. 1919 m. birželio 14 d. leitenantas Kempe žurnale Iliustrierte Biefmarken Journal Nr. 12: “ Dar nėra galimybės šiuo metu nustatyti šios naujos valstybės sienas. Priklausiusi pirma Lenkijai, paskui Rusijai, ji apėmė 275 tūkstančius kvadratinių kilometrų. Kas šiandieninei Lietuvai priklauso, deja, nėra dar nustatyta. Lietuviškuose ženkluose dar tebevyrauja neaiškumai”.