Balys Sriubas

(„LIETUVOS AIDAS“  Nr.21, 1997 01 31 )

    Nei mūsų tautos kultūra, nei istorija, kaip matyti, toli gražu netelpa į filatelijos darželį. Čia ir nubyra ne visos sėklos. Ir nubyrėjusios ne visos dygsta. Tai sakytina turint galvoje ne vien pašto ženklus, bet ir proginius pašto vokus, ir pašto antspaudus, ir pašto atvirukus (atvirlaiškius). Iš viso to tesusidaro tik filatelijos minimumas. Tuo tarpu pasaulio filatelija tiesiog stengiasi užmesti kuo platesnius tinklus, kad kuo daugiau įkliūtų smalsesnių kolekcionuotojų. Kartu reklamos tikslais stengiamasi sukurti ir gausią periodinę filatelijos spaudą, leisti kuo daugiau katalogų ir kitokių leidinių, nuolat tobulinama leidyba (sudėtingos technologijos, įdomūs meniniai sumanymai), plati žanrų įvairovė (ženklai, lapukai, blokai, užspaudai, ženkliniai vokai, atvirlaiškiai, aerogramos – vis dažniau su originaliais pašto ženklais; suvenyriniai lapukai, reklaminiai lipdukai...). Tačiau ir kitas kraštutinumas – filatelija tampanti agresyvoka komercija, - taip pat ne idealas. Aišku tik tiek, kad mes dar turime neaprėpiamą perspektyvą. Nebent manytume, kad kuo mažiau progų prisimename, tuo vertingesnės tos, kurių neužmirštame.

    Bet ir šia tema gavome dėmesio vertą kauniečio architekto, dizainerio Gedimino Karpavičiaus laišką, kuriame apžvelgiama nei daug, nei mažai – visa ligšiolinė Lietuvos pašto leidyba. Jo pateikti pašto ženklo – miniatiūros, smulkiosios grafikos – kriterijai:

1 - informatyvumas, 2 - istoriografinis aspektas, 3 - tradicinių elementų (valstybės pavadinimo ar simbolio ir nominalo) įkomponavimas,  4 - bendra (proporcinė) kompozicija – grafinis (piešinio) ir spalvinis sprendimas,

5 - spaudos būdas ir kokybė.

    Gera proga dar kartą perversti mūsų kaupiamas kolekcijas.

    Laiško autoriaus nuomone, tokį vertinimą atitinka tik ženklai ir ženkliniai vokai (PŽ ir ŽV), išleisti iki 1992 m. Vieninteliai iš jų mažiausiai kritikuotini – pirmosios laidos „Angelai“. Jie jau visuotinai pripažinti, nors spausdinti be jokių poligrafinių mandrybių. Profesionaliais darbais G.Karpavičius laiko dail. M.Jasilionytės “Kryžių kalną“ ir „Laisvės varpą“, taip pat PŽ ir ŽV „Kovo 11-oji“ (žalias angelas). „Tai vienintelis, mano supratimu, nekritikuotinas profesionalumo požiūriu ir atitinkantis laiką bei jo dvasią kūrinys“.  Be priekaištų vertintinas ir dail. A.Jankausko  PŽ „Lietuvos alpinistų žygis į Everestą“. Daugiau sentimentų, net labai norėdamas,  negalėčiau išspausti nė vienam PŽ ar vokui, nebent neutraliai vertinčiau standartinių „Vyčių“ (1, 2, ir 3 Lt.) seriją – santūrią ir pagal turinį, ir pagal paskirtį, nes standartas yra standartas – mažai pretenzingas kūrinys“.

 „Prieškario Lietuva jau turėjo tam tikras PŽ leidybos tradicijas, ir dabartinės pirmosios laidos teikė vilčių, - rašo autorius.

 – Tačiau nuo 1992 m. visuose leidiniuose pasigendu nuoširdumo. Jie kelia valdiškų kūrinių įspūdį“. „Daugelis ženklų (paukščiai, ropliai, gėlės ir t.t.) techniniu požiūriu nedaug kritikuotini, bet kuo jie lietuviški? – klausia G.Karpavičius. – Kur geopolitinis Lietuvos įvaizdis, kur istorinė tematika: valdovai, legendos, archeologija, Lietuvos gamtovaizdis, gintaras, prieškario aviacija (A.Gustaitis) ir t.t.? 

    Trumpai tariant, - kur patriotizmas ir prasmingumas, būtinas filatelijai?“

   „Nesuprantu, kaip įmanoma suderinti du nesuderinamus dalykus – plakatinį intensyvios spalvos foną su grafiniu, susmulkintu iki nematomumo piešiniu, o tai padaryta miestų rotušių ir Lietuvos pilių serijose (jau nekalbant apie spalvų derinius).“

   „O Vytauto Didžiojo 600 metų jubiliejaus serija su bloku – ar ne pasityčiojimas iš temos? Portretas tiek jau to, bet taip pasišaipyti iš J.Mateikos panoraminio daugiaspalvio batalinio „Žalgirio mūšio“ paveikslo, ištraukiant tik menką, nors ir centrinį, fragmentą  ir  pateikiant jį monochrominės miniatiūros pavidalu... Arba kitas šios serijos ženklas - tuščias blizgutis su neaiškiu buroko spalvos blynu (antspaudu) ir baltu užrašu šviesiame fone... Vainikuoja seriją blokas, geriausiu atveju tinkantis kokio nors sausos informacijos leidinio viršeliui“.

   „O kaip užsienyje buvo ir bus suprasta „Varpinė“, ištraukta iš M.K.Čiurlionio „Pavasario“ ciklo konteksto? Ir koks jos ryšys su vienybės diena? O kiti M.K.Čiurlionio pavėluoto jubiliejaus „mikroplakatėliai“? Neabejoju, kad kitatautis nesupras nieko, kas tose reprodukcijose vaizduojama“. (neįmanoma M.K.Čiurlionio paveikslų sukišti į tokį formatą!)

Stumbrų seriją G.Karpavičius laiko vieno eksponato iš Zoologijos sodo vaizdeliu iš visų keturių pusių. Kokia šitokio vaizdavimo prasmė?

Užsienietis, pamatęs Barborą Radvilaitę, laiško autoriaus nuomone, tikrai nesupras, kad tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės garbingos giminės atstovė, o iš įrašo Europa pamanys, kad šitaip propaguojame senovinius italų rūbus.

   Pasityčiojimu iš temos G.Karpavičius laiko ir dail. A.Načiulio voką S.Dariaus 100 metų jubiliejui „su kabančiu balionlėktuvėliu purvinai pilkame fone. Kas turi bent mažiausią supratimą apie S.Dariaus veiklą ir nuopelnus Lietuvos valstybei dar prieš skridimą per Atlantą, tam nekils abejonių dėl tokio mano vertinimo“. Išmaningesnio požiūrio stygių ir autorių nesugebėjimą į savo kūrinį žvelgti kritiškai, G.Karpavičiaus nuomone, turėtų kompensuoti nepriekaištingas leidėjų požiūris, remiantis bent jau išvardytais kriterijais. Kartu primenama, kad niekas kitas taip plačiai nepaplinta pasaulyje, skleisdamas informaciją apie valstybę, kaip pašto ženklas ir vokas – pagrindiniai valstybės reklamos elementai. Anglai ant  ženklo net nerašo valstybės pavadinimo – visame pasaulyje jau pažystamas karalienės siluetas. Tai rodo, jog anglai seniai sukūrė simbolinį savo valstybės įvaizdį (per filateliją!) ir šitaip ją propaguoja. O mes?

   Su čia išsakytomis mintimis laiško autorius supažindino daugelį filatelijoje autoritetingų žmonių ir sulaukė visiško pritarimo.

    Gal ateina laikas daiktus pagaliau vadinti savo vardais?

   „Jeigu net po paskutinio skandalo dėl ženklo ir bloko M.Mažvydo „Katekizmo“ jubiliejui nebus pakeistas „Lietuvos pašto“ leidybos darbo pobūdis, nežinau, ar artimiausiu laiku bebus prasmės net kalbėti šia tema“, - baigia laiško autorius.

Taigi kaip mąstysime? Plačiau ir giliau? Ar iš inercijos – niekaip?