|
Kūrybinis darbuotojas ir pensija
Manyčiau, kad tai yra aktualu. Daugelis iš
mūsų dirbo ar ieškojo tokio darbo, kuris netrukdytų, kad dar liktų laiko
kūrybai, parodoms. Dažniausiai tai pripuolami ar „pusės etato“ darbai. Juk ne
visi dailininkai „turi polinkį“ profesoriauti Dailės akademijoje. Sodros pensijų
skyrius pradeda aiškinti, kad tai jau pertrauktas darbo stažas, buvo maža alga
ir t.t. Jiems aiškini, kad tavo pertrauktas stažas bus tada, kai numirsi, o
„oficialiose“ įstaigose dirbai tik todėl, kad laiku susimokėtum už butą ir būtų
ramiau šeimoje. Rodai Dailininkų sąjungos išduotą pažymą apie Dailės salono
pajamas, o Sodra į tai stengiasi nekreipti dėmesio, be to, su tokiais piliečiais
jie susiduria retai, todėl sutrinka.
Paradoksalu, bet yra dailininkų, kurie,
baigę dailės studijas, niekur nedirbo (nekalbant apie kūrybą), bet jie yra patys
aktyviausi parodose, jų kūriniai labiausiai perkami salonuose.
Kaip Sodra rengiasi skaičiuoti jų darbo
stažą ir pajamas?
Šiuo atveju „sovietinė sistema“, ko gero,
buvo racionaliausia. Atėjo laikas į pensiją – še tau 120 rub. ir netrukdyk, jei
nori daugiau, atnešk pažymas , kad uždirbai daugiau, ir gausi didesnę pensiją.
Dabar šios problemos sudėtingesnės.
Dirbdamas kūrybinį darbą ir iš to
pragyvendamas, sukuri darbo vietą: tu esi ir darbuotojas, ir darbdavys. Tau
turėtų priklausyti valstybinė kompensacija už naują darbo vietą, o ne suteikiama
teisė registruotis darbo biržoje. Čia pagal diplomą nieko nepasiūlys, kitokio
darbo tu negali išmokti, be to, metų tau – 45-60.
Darbui, kad nesmardintum namuose, esi
priverstas turėti dirbtuvę, už kurią moki valstybei apie 60-80 litų,
susiremontavęs kokį rūsį ar palėpę, turi šaltą vandenį, o pasišildai malkomis ar
elektra. Skirtingai nei tarnautojams ar darbininkams, visas darbo priemones
tenka pirkti pačiam, užsisakyti darbo įrangą. Tam kas mėnesį išleidi apie 80-120
litų. Už medžiagas valstybė uždirba 15-20 proc.
Dauguma darbų parduodami dailės salonuose,
kokioje galerijoje, juos reikia rėminti, įstiklinti. Čia vėl moki pinigus, o
valstybė skaičiuoja procentus.
Jei reikia surengti parodą - pardavimą,
galerijai reikia mokėti už plotą bei laiką 300-400 litų. Tenka išleisti
plakatėlį, gal mažą katalogą, organizuoti darbų pristatymą (su šampanu). Taigi
vėl tai gali kainuoti apie 200 – 300 litų. Įstengi tai padaryti smarkiai
taupydamas, tik jubiliejų proga.
Kūrybinis darbas sukuria darbo vietas dailės
salonui ar galerijai, nes tik aktyvių menininkų dėka juose gausu darbų ir
pirkėjų. Tie, kurie profesoriauja ar dirba kitą valstybinį darbą „tradiciškai“,
salonuose darbais neprekiauja. Taigi laisvas menininkas be savo darbo vietos
sukuria ir kitų darbo vietų, kartais valstybei atiduoda daugiau, nei pats gauna
pelno. Dailės salonas ima mokestį už kiekvieną kūrinį 33 proc. nuo pardavimo
sumos. Taigi, jei už kūrinį nori gauti 400 litų, pardavimo kaina tūrėtų būti 600
litų; 200 litų gauna salonas, t. y. valstybė, dailės fondas, sąjunga ir t.t.
Išvada būtų tokia: kūrybinis darbuotojas,
triūsdamas savo rūsyje ar palėpėje, „oficialiai niekur nedirbdamas“, kas mėnesį
valstybei neša nemažą pelną. Ne tik sukurdamas įvairių darbo vietų, bet ir
reprezentuodamas mūsų dailę, kultūrą visame pasaulyje. Jų darbai reprodukuojami
vadovėliuose, žurnaluose. Jie visada gan garbingai pristato Lietuvos meną, kuria
įvaizdį, kartais net įtaigiau negu diplomatai.
Kartais stebiesi tais keistais Sodros
samprotavimais, kad štai tie menininkai nenori niekur dirbti, o dar didelę
pensiją nori gauti. O gal kūrybiniams darbuotojams turėtų būti kita pensijų
skyrimo tvarka? Kalbu kaip dailininkas, o dar yra rašytojai, kompozitoriai ir
t.t. Svarų žodį tūrėtų tarti kūrybinės sąjungos, Kultūros ministerija.
Dabar Sodros požiūris į menininkų
„honorarus“, o mes daugiausia iš to ir gyvenam, dažnai yra ciniškas, o kartais
ir neigiamas.
Norėtųsi platesnės diskusijos ir įvairesnių
nuomonių spaudoje ta tema.
2001 06
|
